Mantas Cibulskis, 2 Dan

Lietuvos tradicinio karate asociacijos licencijuotas treneris ir nacionalinės C kategorijos teisėjas

Išsilavinimas: Vilniaus universiteto biofizikos studentas

Pasiekimai sporte: Daugkartinis Lietuvos tradicinio karate do čempionas (daugiau nei 15 kartų), tarptautinių turnyrų nugalėtojas, prizininkas, pasaulio tradicinio karate do čempionas. 2022 m. Lietuvos Kumite ir Fuku go rungčių čempionas, kata rungties bronzos medalio laimėtojas. 

Apie save: “Pirmąjį mažą žingsnį į karate -do žengiau dar būdamas darželinukas, to kaltininkas ir didžiausias iniciatorius – mama, ji ir atvedė mane į pirmąją treniruotę ir dar pora metų prižiurėdavo, kad mano treniruočių lankomumas būtų nepriekaištingas, net pradėjo kartu su manimi sportuoti (tuo ji užsima iki šiandien), kad neturėčiau jokių šansų “nusimuilinti”. Jos dėka mano pirmieji žingsniai karate keliu buvo tiesūs. Keliu kuris mane vedė, veda ir spėčiau ves visą gyvenimą, į daugybę puikių dalykų, kurie žmogui iš šalies galėtų pasirodyti gerokai padidinti ir pagražinti, kaip sporto “būreliui”. Tačiau kaip ir daugumoje dalykų gyvenime, vaizdas iš šalies dažnai būna toli nuo realybės.

Augant ir bręstant mano požiūris į karate-do natūraliai ėmė keistis. Treniruotėse tinginiaut pasidare nemalonu tiek prieš save, tiek prieš kitus treniruotės dalyvius, mintyse vis kirbėdavo mintys apie artėjančius aukštesnio diržo kyu egzaminus. Pamenu kai pradėjau dalyvauti varžybose. Jaunas, nerangus ir drovokas vaikas – toks pirma kartą užlipau ant varžybų tatamio. Kojos drebėjo, širdis daužėsi toli gražu ne valso ritmu (greičiau trankesniu hard roko). Negelbėjo ir tos teisėjų ir žiurovų akys įsmeigtos į mane – bent jau man taip rodėsi. Pralaimėjau. Pačiame varžybų starte. Ir kitas varžybas taip pat. Ir dar kitas. Nusivylęs grįždavau treniruotis. Visgi tas pats nerangus ir drovus vaikas po poros metu tapo Lietuvos tradicinio karate do čempionu. Veliau ir tarptautinio turnyro Lenkijoje. Nesusigaudžiau kas įvyko ir klausydamasis paskubomis organizatorių suveikto Lietuvos himno, stovint ant čempiono pakylos pasaulio čempionate Ženevoje.

Karate-do man daug daugiau nei sportas. Tai budo filosofijos dalis. Kelias į saviugdą, savęs pažinimą, charakterio savybių šlifavimą. Ruošianti įveikti tobulą priešininką – save. Skatinanti siekti harmonijos, o ne smurto, nes geriausia kova ta, kuri neįvyko. Karate-do principai koreliuoja absoliučiai su visomis veiklomis, kuriomis tik tenka užsiimti ir ruošia mus pergalėms ne ant tatamio, o mūsų gyvenimuose.“